Vokiečių planas – 80 proc. energijos iš atsinaujinančių šaltinių iki 2050 m.

Kokios technologijos, padedančios išgauti energiją iš atsinaujinančių šaltinių, yra naudojamos Vokietijoje ir kurios, jūsų manymu, yra geriausios?

Kalbant apie atsinaujinančius energijos šaltinius galima paminėti 5 pagrindinius sektorius: vėjo, saulės, biomasės, vandens ir geoterminę energetiką.

Šiuo metu Saksonijoje jau yra išnaudoti visi galimi vandens energijos ištekliai. Ten neturime didelių vandens telkinių, kuriuos galėtume įdarbinti. O upes saugo Europos Sąjungos direktyva, reikalaujanti išlaikyti tam tikrą upių tėkmės lygį.

Visgi turime didelį potencialą geoterminės energetikos srityje, kur galime rinktis paviršinę arba giluminę technologiją. Paviršinė geotermija yra patraukli, tačiau pavieniams vartotojams ji yra per brangi. Tuo tarpu kalbant apie giluminę geotermiją galiu pasidžiaugti, kad mes, kartu su Federaline vyriausybe, pradėjome bandomąjį projektą, kurio metu žadame padaryti 3–5 tūkst. metrų gylio gręžinį ir iš ten pumpuoti šilumą į viršų. Reikia pažymėti, kad iš žemės gelmių paviršių pasieksianti temperatūra bus tokia aukšta, kad ją pasitelkus bus galima gaminti elektros energiją. Taigi geoterminės energijos potencialas – milžiniškas.

Kalbant apie biologines dujas, galima pasakyti, kad tai yra nevienpusiškas dalykas. Aš skatinu tai, kad energiją iš biologinių dujų išgaunantys įrenginiai būtų naudojami kaimo vietovėse. Tačiau taip pat noriu, kad tie įrenginiai būtų varomi kaime surenkamomis biologinėmis atliekomis, pavyzdžiui, srutomis. Vokietijoje yra tendencija statyti didelius dujomis kūrenamus įrenginius, kuriems reikalingas kuras išgaunamas iš kukurūzų. Bet aš, būdamas aplinkos ministru, tam nepritariu, nes tai kelia grėsmę aplinkai.

Visgi dujų įrenginius apskritai vertinu teigiamai, nes jie skatina energijos tiekimo decentralizaciją. Tai reiškia, kad kiekvienas gali pasirūpinti savo energetiniais poreikiais. Manau, tai turėtų būti ypač aktualu ir Lietuvai, kur retai apgyvendintos kaimo vietovės yra gana paplitusios ir išsibarsčiusios per visą šalį. Energijos išgavimas iš biodujų turėtų padėti išspręsti kylančias energetikos problemas ten gyvenantiems žmonėms.

Dar vienas patrauklus sektorius – saulės energetika. Jis taip pat turi potencialą. Visgi neišvengiame problemų taikant ir šį energijos gamybos technologiją. Susiduriame su plotų stoka. Aš pasisakau prieš žemės ūkio paskirties plotų dengimą saulės kolektoriais ir, manau, tam galime sėkmingai išnaudoti užterštas teritorijas, pavyzdžiui, karinius objektus arba namų stogus.

Žinoma, Saksonijoje itin svarbi yra vėjo energetika, nes mūsų krašte vyrauja gana smarkūs vėjai. Tačiau intensyviai plėsti šį sektorių trukdo visuomenė. Nors ji pasisako už „žaliąją“ energiją, tačiau tuomet, kai siūloma šalia jų valdų pastatyti vėjo jėgainę, žmonės ima priešintis.

Su tuo kovojame įvairiais būdais. Stengiamės populiarinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Taip pat sudarėme šalies plėtros planą. Jame numatoma, kur turėtų būti statomos jėgainės, kad nepažeistų gyventojų interesų. To siekiame įgaliodami savivaldybes ištirti jų teritorijas ir išsiaiškinti, kur galima statyti naujas jėgaines.

Be jokios abejonės vienas iš būdų paskatinti visuomenės pritarimą naujiems energijos išgavimo būdams yra leidimas jiems iš to užsidirbti. Todėl Vokietijoje buvo priimtas energijos tiekimo į pagrindinį energetinį tinklą įstatymas. Jis numato, kad kiekvienas turintis saulės energijos įrenginį, turės galimybę parduoti energiją tam tikru tarifu. Numatyta tvarka garantuoja pajamas iki 2020 m. Palyginti su galimybe užsidirbti dedant pinigus į bankuose kaupiamus indėlius, kur grąža yra apie 2 proc. tai saulės energijos pardavimas garantuoja 9 proc. grįžtamąją naudą.

Kokios kompanijos pagamina daugiausiai „žaliosios“ energijos Vokietijoje, didelės ar smulkios? Gal mažieji gamintojai gauna kokią nors valstybės paramą?

Daugiausiai pagamina didieji energetikos koncernai. Bet, kaip jau minėjau, kiekvienas asmuo taip pat turi galimybę įsirengti saulės kolektorius ir uždirbti iš jų sugeneruojamos energijos pardavimo. Yra speciali išmoka, kurią mes mokame už kiekvieną jų parduodamą kilovatvalandę. Ji yra didesnė, nei vartotojai moka už gaunamą energiją iš visuotinio tinklo. Žinoma, tokio modelio taikyti negalime taikyti amžinai, nes galutinę kainą vis tiek sumoka vartotojai. Todėl mano politinis interesas – skatinti asmenis apsirūpinti tokiais „žaliąją“ energiją gaminančiais įrenginiais, kurie tik patenkintų jų asmeninius poreikius ir nebūtų gaminama perteklinė energija, kurią privalo supirkti valstybė.

Koks „žaliosios“ energijos išgavimo būdas yra labiausiai paplitęs Vokietijoje? Kas tai lėmė?

Labiausiai paplitę yra du būdai: saulės ir vėjo. Žinoma, saulės energija nėra tokia populiari mūsų kraštuose kaip Pietuose, kur yra gerokai daugiau saulėtų dienų. Todėl pirmauja vėjo energetika. Ypač svariai prie to prisideda vėjo jėgainės stovinčios Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėse. Bet šis energijos gamybos būdas susiduria su dideliu iššūkiu. Tikriausiai žinote, kad didžioji Vokietijos pramonės dalis yra sutelkta pietuose arba centrinėje šalies dalyje, todėl būtina statyti energijos perdavimo linijas, kurios padėtų Rytuose vėjo pagamintą elektrą nukreipti ten, kur jos reikia.

Ar didelių investicijų reikalauja tokie projektai ir ar tiesiate naujas energijos perdavimo linijas?

Aišku, kad statome. Mes norime atsisakyti atominės energetikos. Be to, ilgalaikėje perspektyvoje ketiname atsisakyti ir anglių kūrenimu generuojamos energijos. Planuojame, kad iki 2050 m. 80 proc. mums reikalingos energijos gausime iš atsinaujinančių šaltinių.

Atsisakę atominės energijos turėsime du pasirinkimus: pasigaminti energijos naudojant atsinaujinančius šaltinius arba ją pirkti iš kitų, kurie energiją, galbūt, gamina atominėse elektrinėse. Kadangi pasirinkome „žaliosios“ energijos kelią, todėl statome brangiai kainuojančias naujas energijos perdavimo linijas, už kurias moka Vokietijos gyventojai. Tiesa, pastarieji tokiai plėtrai priešinasi tuomet, kai ji paliečia juos asmeniškai. Panašiai yra ir su kelių tiesimu. Visi nori gero, naujo plento, bet kai tik jis priartėja prie kieno nors namų – kyla nepasitenkinimas.

Ar jūsų vyriausybė kaip nors remia ir skatina ekologiškos technikos naudojimą bei energijos taupymą?

Manau, kad švariausia energija yra ta, kurios nenaudojame. Todėl mes skatiname energijos naudojimo efektyvumą, konsultuojame žmones ir patariame jiems kaip suvartoti mažiau energijos. Prireikus, jie gali kreiptis pagalbos dėl taupesnės elektros lemputės, efektyvesnio šaldytuvo ar net stambių šildymo įrenginių.

Mes remiame ne pirkėjus, bet ekologiškų produktų gamintojus. Pavyzdžiui, jeigu jūs pereisite iš tradicinio ūkininkavimo prie ekologiško, jūs trejus metus negausite ekologiško ūkio statuso. Tačiau tą pereinamąjį laikotarpį valstybė ūkininkui kompensuos.

Ką reikėtų padaryti, kad energija gaunama iš atsinaujinančių šaltinių paplistų masiškai?

Remdamasis Saksonijoje surinktais duomenimis galiu pasakyti, kad svarbiausia yra neskubėti ir gerai pasiruošti. Atkreipti dėmesį į tai, kur yra trasos, kuriomis bus perduodama išgaunama energija. Taip pat būtina apgalvoti, kur ta energija bus kaupiama. Juk vėjas pučia ir saulė šviečia ne visada. Na, o svarbiausia – kalbėtis su visuomene, kad ši pritartų projektams. Todėl pastaruosius reikia intensyviai reklamuoti, pasakoti žmonėms apie tai, ką ketini daryti.

Į kokias „žaliosios“ energijos technologijas patartumėt investuoti lietuviams? Kur matote didžiausią potencialą?

Matau, kad turite didelius biomasės išteklius, kurie padėtų sukurti decentralizuotą energijos tiekimą. Vizito metu sužinojau, kad 33 proc. Lietuvos teritorijos dengia miškai, kurie yra nemažas energijos resursas. Dar viena sritis, iš kurios galite gauti energetinės naudos, gyvulininkystė ir žemės ūkis. Be abejo matau potencialą geotermijos srityje, juk žemės gelmėse glūdinti energija yra visų valstybių teritorijose. Šias galimybes ir siūlyčiau išnaudoti verslininkams.